Pradžioj – profesorius Krescencijus Stoškus, prieš kelias dienas paskelbęs sukrečiantį straipsnį „Ar valdžia jau peržengė pusiausvyros ribas?“

„Atitrūkimas nuo tautos yra pats patikimiausias demokratinių procesų sustabdymo ir autoritarinių metodų diegimo simptomas. Jeigu valdžiai tauta reikalinga tik kaip valdymo objektas ir rinkimų subjektas, tauta nemato jokio skirtumo, ar valdžia yra svetima, ar sava. Ir ką čia apskritai gali reikšti sava, jeigu ji iš tikrųjų jau yra svetima, t.y. jos elgesys su žmonėmis iš esmės nesiskiria nuo svetimųjų išorinio slėgimo? Negi šiuo atveju svarbu, kokia kalbà ji kal̃ba. Čia susidaro įspūdis, tarytum mūsų visuomenė, „mūsų valdžios“ akimis būtų visai ne šio krašto žmonės, ne jų tauta, o kažkokios kitos planetos būtybės, paskirtos jų valdymui“.

Kad ir iš kur jos kiltų, tas saviškių (partijos, grupės, klano) atsiskyrimas, išsikėlimas virš tautos yra nesuderinamas nei su Konstitucijoje skelbiama valstybės piliečių lygybe, partneriškumu, nei su teisingumu, nei su demokratija. Lyg jiems būtų suteikta išskirtinė teisė iš valdymo pasidaryti tik sau ir savo reikalams pritaikytą gyvenimą, nepaisantį tautos valios ir neįpareigojantį imtis atsakomybės už jos gyvenimo kokybę.

Bent jau jiems taip atrodo, kad tie žmonės niekada neišdrįs pasakys  „Gana!“. Juk jie lietuviai: kantrūs, paklusnūs ir be galo ištvermingi. Nekantriausi, aktyviausi ir savarankiškiausi iš jų, suprantama, jau seniai Anglijoje, Airijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Švedijoje, JAV ir kitur. Bene visame pasaulyje. Likusieji – neįgalūs, neveiklūs, susiskaldę, susipriešinę, susirūpinę tik savo  kasdienės duonos kąsniu ir su jais gali elgtis, kaip tik nori.

Tai kodėl tuo nesinaudoti? Kad ir ką bedarytum, – jie pasiduos viešpataujančių interesui, ypač kai jis bus paskelbtas įstatymo, potvarkio ar kitokio valdžios nurodymo pavidalu. Ideologai juk be paliovos perspėja: „Visus valdžios reikalavimus reikia gerbti ir vykdyti“.

Visų teismų sprendimus (nesvarbu, ar tuos sprendimus priimantis teisėjas girtas ritasi nuo laiptų, ar priima savo brolių teisininkų atneštus kyšius, ar laisvalaikiu mėgsta paišdykauti su mažais vaikučiais) reikia vykdyti beatodairiškai ir nedelsiant.

Bet kodėl visus? O gal reikalavimai pirmiau turėtų būti teisingi? Ir tik tai nustačius, juos vertėtų pripažinti vertais pagarbos. Kaip įmanoma ir kodėl žmogui nusilenkti prieš įstatymo forma skelbiamą neteisybę, savivalę ir sukčiavimą, nukreiptus prieš tautą, visuomenę, vadinasi, ir jį patį?

Tiek to, grįžkime į kasdienę buitį. Praėjusį savaitgalį laikraštis „Širvintų kraštas“ išspausdino straipsnelį pavadinimu: „Panašu, kad mero ir valdančiųjų geriausia savo problemomis netrukdyti“.

„Praėjusiame rajono tarybos posėdyje į aistrų sūkurį buvo priversta įsivelti ir viena Širvintų rajono gyventoja, – rašoma straipsnyje.- Atvykusi į posėdį, ji pagal visas taisykles pateikė prašymą pasisakyti, jai buvo leista tai padaryti, tiesa, tik posėdžio pabaigoje, tai yra beveik po keturių valandų. Moteris norėjo, kad tarybos nariai jai padėtų išspręsti iškilusias problemas: jau daugiau negu šešerius metus Kernavėje esančiame kioskelyje suvenyrus pardavinėjanti moteris nuo šių metų netenka pagrindinio pragyvenimo šaltinio.

Pasirodo, kad metų metus valstybei mokesčius mokėjusi neįgali verslininkė dabar tapo kone nusikaltėle, nes toje vietoje prekiauti draudžiama. Ir iš viso to kioskelio ten neturėtų būti, nors ir stovi jis jau penkiolika metų. Kernaviškė posėdyje prašė tik vieno: leisti jai prekiauti suvenyrais toje pačioje vietoje, kol atsiras tam pritaikyta vieta“. Straipsnis ilgokas, viso cituoti tiesiog nėra vietos, tačiau ir tie, kurie jo neskaitė, iš vieno karto gali atspėti, jog moteriškei taip ir neleista dirbti. O kioskas, taip peizažą gadinantis, toliau tebestovi.

Puikiai žinau ir tą moterį, nors jos vardas neminimas, ir tą kioskelį, ir visus įstatymus, potvarkius ir nurodymus, ribojančius visokią veiklą Kernavėje.
Ir čia didingame UNESCO saugomos Kernavės panoramos fone – kažkoks pagyvenusios moteriškės rūpestėlis. Niekai, arba kaip filosofiškai išsireiškė šaunusis kareivis Šveikas: “Ką reiškia majoras, palyginus su gamtos grožiu…“ O ką reiškia moteriškė.

Generolu reikia būti, kad valdžiai pastebimas taptum. Šioje vietoje galime prisiminti kitą ne mažiau žavų UNESCO saugomą objektą – Kuršių Neriją ir „Sabonį su partneriais“. Ten ir teismų aukščiausių sprendimų būta, ir buldozerių gretos išrikiuotos. O stovi namai ir stovės.

Virginijus Martišauskas

Įdomus tekstas – ar ne tiesa? Retas kas, išskyrus mūsų valstybės šaknis tyrinėjančius istorikus, jį yra skaitęs. O tai ištrauka iš 1791 m. gegužės 3 d. Varšuvoje posėdžiavusio Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimo priimtos pirmosios Europoje konstitucijos, nustatančios pagrindinius valstybės valdymo principus. Iki tol pasaulyje tokio pobūdžio rašytinė konstitucija buvo tik viena – tai 1787 m. priimta JAV konstitucija. Pastaroji, nors ir ne kartą taisyta, veikia iki šiol. Pirmajai Europos konstitucijai likimas nebuvo toks palankus.

Kodėl čia jį prisiminėme? Ogi todėl, kad šį mėnesį, kaip ir kasmet ją derėjo paminėti, kaip didžiulio istorinio įvykio metines ir kaip tai nuo seno daro kaimynai lenkai. Nesileisiu į samprotavimus, kodėl Lietuvoje ji nutylima, kodėl santykiai su kaimynais viešumoje prasideda ir baigiasi elito pasiburnojimais ir „patriotų“ keiksmais. Patausosime ir vienų ir kitų nervus. Ir šiokią tokią mažytę paslaptį išduosime.

Mūsų vadai, ypač, kai negirdi nervingi žmonės, pasako  šia tema originalių ir sveikų minčių. Štai viename stambaus lenkų laikraščio žurnalisto pokalbyje su Lietuvos premjeru, palietus lietuviams jautrią generolo Želigowskio žygio į Vilnių temą, Andrius Kubilius priminė savo paties žodžius apie tai, jog „po pirmo pasaulinio karo nepriklausomos Lietuvos nebūtų, jei Pilsudskis 1920 metais   neužkariautų bolševikų“ bei pastebėjo, jog lietuviai per retai užduoda sau klausimą: kas būtų su Lietuva, jei Pilsudskis nelaimėtų?

Į šio interviu paantraštę iškelti tokie A. Kubiliaus žodžiai: „Lenkai privalo suprasti mūsų charakterį: jeigu kuris iš kaimynų reikalauja iš Lietuvos kažko per aštriai, tai lietuvis užsidarys savyje ir nieko nepadarys“, be to, A. Kubilius teigė: „Santykiai tarp valstybių yra kaip santykiai tarp žmonių – kartais geresni, kartais blogesni“.

Palikus negirdom keistus mūsų premjero psichologinius pasamprotavimus apie lietuvių charakterį, noras ne kaprizus demonstruoti, o blaiviai vertinti situaciją – ryškus. Gaila tik, kad tokie dalykai sakomi toliau nuo namų, kur pikti saviškiai negirdi.

Lygiai panašus prablaivėjimas jaučiamas ir laiške, kurį į Lenkiją savo kolegei (beje, lietuviškoje žiniasklaidoje apie šį laišką taipogi neteko skaityti) parašė mūsų  Švietimo ir mokslo ministras.

Lenkijos švietimo ministrei Krystynai Szumilas ministras Gintaras Steponavičius pasiūlė kompromisą – aštuonių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį nelietuviškų mokyklų moksleivių valstybinės kalbos egzaminų vertinimams būtų taikomos lengvatos. Taip pat Lietuvos pusė nori diskutuoti dėl lietuviškų mokyklų Lenkijoje išsaugojimo ir abitūros egzaminų jose laikymo.

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas  Emanuelis Zingeris  taipogi rado reikalą pasakyti, jog paskutiniu metu vis dažniau Gegužės 3-ios konstitucija yra lietuvių suvokiama kaip bendras laimėjimas, kuris jungia abi šalis.

Su tuo ir sveikiname lenkus bei lietuvius.
Virginijus Martišauskas

Aš stoviu čia, šalia ir savyje kaip reta,
Esu tiesiog dabar, šitam sustingusiam laike.
Seniai skolinga sau nepamatuotą tiesą,
Buvau ne savimi, plukdinama ne ta tėkme.

Kur eiti? Ten? O gal į šitą pusę?
Tik ne atgal! Nenoriu grįžti praeitin!
Aš eisiu tiesiai, ligi pasitiksiu saulę,
Jaučiu, norėsis žengti tik pirmyn!

Nepatekusieji į šiuos eksperimentus lesioja informaciją tik iš antrų ar trečių lūpų. Vos vieną kitą nuobirą randame kur nors internete ar kokiame forume, pavyzdžiui, Lietuvos novatoriško švietimo. Oficialios informacijos Švietimo ir mokslo ministerijos ar jai pavaldžių institucijų interneto svetainių naujienose neteko aptikti. Gal nerimtai ieškojau, o gal tai visiškai nereikšminga? Juk kalbama tik apie 12 milijonų, kuriuos ketinama išleisti dar šiais metais… Daug svarbiau, kur ministras buvo, ką pasveikino ar apdovanojo, kur jam šiltai paplojo, o kur nekultūringai nušvilpė… Tad teks remtis tik neoficialiais šaltiniais ir savo paties nuomone bei intuicija.

Šių metų kovo pabaigoje „Lietuvos žinios“ išspausdino optimizmu netrykštantį K. Kazakevičiaus straipsnį „Būsimos dovanos nedžiugina“. Atrodytų keista – trečdalis penktokų gali gauti po kompiuterį, o optimizmo nematyti. Kodėl?

Kuo ypatingas tas planšetinukas?

Neabejotina, kad geros kompiuterinės technikos ir programinės įrangos mokykloms dar tikrai trūksta. Bet ar tikrai tie kompiuteriai turi būti planšetiniai? Kuo ypatingi tie planšetinukai, kad taip jais susižavėję politikai?

Planšetinis kompiuteris tikrai yra puiki šiuolaikinio vadybininko ar šiaip aktyvaus, nuolat judančio žmogaus pagalbinė priemonė, leidžianti nuolat „jausti įvykių pulsą“ – visuomet turėti pasiekiamą internetą, elektroninį paštą, reikalingus žodynus, žemėlapius, būtiniausias knygas (jei jos yra elektroniniu pavidalu). Laisvalaikiui dar galime prisikimšti visokių įdomių niekučių, pavyzdžiui, vaikų taip mėgstamų žaidimų…

Tad ar tikrai planšetinukas šiuolaikiniam penktokui (ar kito amžiaus moksleiviui) yra būtinybė? Ką su juo veiks penktokas pamokose, namuose? Ar jam pakaks vien planšetinuko? Ar nereikės prie planšetinuko pridėti ir įprasto kompiuterio? Jei taip, tai gal geriau iš karto pirkti tokius kompiuteriukus, kurie atstotų ir planšetinuką, ir įprastą? Politikams šis klausimas, atrodo, mažai rūpi: eksperimentuokite, kiek norite, bet nepriklausomai nuo rezultatų pirksime planšetinukus! Tai politinis sprendimas.

Skaitmeninis ugdymo turinys

Apžvelgus šiuo metu turimą penktokams pritaikytą skaitmeninį ugdymo turinį džiaugsmas neapima: gamtos mokslų V–VI kl. kursas (kai kurioms pamokoms po 5–10 min.), patrauklus (žaidybiškas) lietuvių kalbos kursas ir rinkinys literatūros kūrinių tekstų V–VIII klasėms (suskaitmenintų ES lėšomis)… Tik ar visuomet autoriai bus tokie geri ir toliau leis savo kūrinius nemokamai publikuoti? Ar atsiras internete ir vadovėliai? Juolab kad praėjusių metų gruodį pakeistas Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas elektroninių knygų visiškai nesaugo.

Ugdymo plėtotės centras dar tik anonsuoja ką tik startavusius ir ES lėšomis ketinamus finansuoti projektus V–VIII klasių kai kurių dalykų turiniui kurti. Taigi 2015 m. turbūt jau ką nors rimtesnio turėsime. O kol kas akivaizdu, kad daugelis iki šios dienos sukurtų mokomųjų programų, jei joms kurti nebuvo naudotos internetinės technologijos, planšetiniuose kompiuteriuose neveiks. Taigi penktokai taps ypač kompiuterizuoti – pagrindiniam darbui naudosis įprastais kompiuteriais, papildomam ir žaidimams – planšetiniais.

Interneto ryšys ir planšetinukai

Planšetinis kompiuteris ir internetas – sunkiai atskiriami dalykai. Tad svarstant apie planšetinukus, kuriais vaikas naudosis ir mokykloje, ir namuose, privalome numatyti, kad tie kompiuteriai turėtų 3G ryšį (o tai reiškia, kad turime rinktis brangesnius planšetinukus!). Vien paprasto bevielio ryšio („Wi-Fi“), kuriuo aprūpintos ar privalės būti aprūpintos mokyklos, nepakaks. Juk namuose daugelis vaikų prisijungti prie bevielio interneto neturės galimybės. Taigi išlenda dar viena kaina – nuolatinis mokestis už internetą planšetiniuose kompiuteriuose. Kas mokės? Mokykla, valstybė, projekto vykdytojai? O gal tai papildomas mokestis tėvams? Dar viena išeitis – planšetinukais naudotis tik mokykloje. Namuose niekas nesikeis – kaip mokėmės, taip ir mokykimės iš tradicinių vadovėlių, tradicinėmis priemonėmis.

Mokymosi individualizavimas

Švietimo ir mokslo ministro vardu kalbantys patarėjai vienu svarbiausių projekto „1:1“ (vienas kompiuteris vienam penktokui) tikslų įvardijo mokymo(si) individualizavimą. Sveikintinas siekis. Juk mokinių beviltiškai mažėja. Mokyklų tinklą esame priversti optimizuoti. Tad toks projektas gali labai pagelbėti – daugelio mokyklų nebereikės! Ypač kaimuose, kur vaikų labai mažai… Nebereikės išlaikyti administracijos, šildyti, valyti, remontuoti ir t. t. Nebereikės ir geltonųjų autobusiukų! Mokiniai galės mokytis individualiai namuose. Kiekvienas pagal savo norą, įpročius ir pajėgumus. XIX a. antrosios pusės Lietuvos mokyklos simbolį – motiną su vaiku prie verpimo ratelio nežymiai tereikės pakeisti: verpimo ratelį pakeisti individualizuoto mokymo(si) planšetinuku! Geriausių mokytojų pamokų įrašus bus galima sudėti į internetą, o tada pakaks ir emeritų-konsultantų… Pakonsultuos jie vaikus (ar jų mamas) nuotoliniu būdu, užduos savarankiškų darbų, patikrins, kaip juos atliko… Gal toks likimas laukia nykstančių tautų? Protingi rengiasi tam iš anksto. O mes gi tikrai protingi, Lietuva – drąsi šalis!

Koks projekto tęstinumas?

Šiemet iš ES paramos lėšų gal ir pavyks aprūpinti planšetinukais ne daugiau kaip trečdalį penktokų (remiuosi spaudoje sklandančia ŠMM informacija). Reikia nepamiršti, kad dar ir visiems penktokų mokytojams reikės po tokį pat. O ką darysime su likusiais dviem trečdaliais penktokų? Gavusieji planšetinukus penktokai lyg ir praras teisę migruoti iš vienos mokyklos į kitą: ką toks moksleivis veiks mokykloje, kurios penktokai ir mokytojai tų kompiuterių negavo? Arba ką darys iš nelaimingos mokyklos atėjęs penktokas?.. Greičiausiai lietuviai taps visiškai sėslūs.

Dar rimtesnis klausimas – ką darysime kitąmet. Tikimės, kad švietimo sistemos reformatoriai ir valstybės biudžete numatė kasmet po kokius 30 mln. litų planšetinukams. Kitaip nesuprantamas būtų 12 mln. vertės eksperimentas. O žinant, kad planšetinukai tėra puikus papildomas įrankis ir normaliam darbui bent kol kas netinka, reikia tikėtis, kad švietimui, be minėtų 30 milijonų, kasmet dar bus numatoma lėšų ir įprastų kompiuterių mokykloms pirkimui bei turimų atnaujinimui.

Asmeninis eksperimentas

Siekdamas neatsilikti nuo būsimųjų penktokų šiuos pamąstymus sumaniau užrašyti planšetinuku – kelionėje tik jį teturėjau. Pirmiausia teko sugalvoti, kaip rašyti – nė vienos įprastos programos tekstams rašyti daugelyje planšetinukų nėra, – ne tokia jų paskirtis. Kelios interneto naršyklės, elektroninio pašto programa, reikalingi žodynai, žemėlapių programa… Nė viena iš jų neskirta tekstams rašyti. Gal sau elektroninį laišką rašyti? Kvailoka. Netyčia prisiminiau Google dokumentus. Bingo! Pasileidau interneto naršyklę ir prisijungiau prie Google dokumentų. Sekėsi pakenčiamai, juodraštį vargais negalais parašiau. Taisiau tekstą jau grįžęs, savo įprastame kompiuteryje. Ir kito straipsnio rašyti planšetinuku, kad ir koks jis mielas, tikrai nenorėčiau. Nes šis procesas primena kelnių movimąsi per galvą…

Kiekvienam, rekomenduojančiam mokyklose naudoti vien planšetinukus, patarčiau bent po puslapio apimties straipsnelį parašyti, vieną kitą šaltinį pacituoti, paskui korektūrėles pataisyti, o tada grįžti prie šio klausimo svarstymo. Dalykiškesnė diskusija būtų. Lengviau būtų apsispręsti, ką rinktis – planšetinukus, nešiojamuosius ar įprastus stacionariuosius kompiuterius. Manau, kad išvada būtų – duetas! Planšetinukas ir įprastas kompiuteris. Tikrai „perspjautume“ daugelį valstybių, pradedant gruzinais ir baigiant estais.

Aidas Žandaris,
Straipsnis spausdintas laikraštyje „Dialogas“ (2012-04-12)

Sambūrio „Patirtis“ nariai 2012 m. sausio 10 d. susitiko su Lietuvos Žemės ūkio ministerijos specialistais (Žemės ūkio ministerijos vadovybės kvietimu).

Remiantis Sambūrio pateiktais argumentais, išdėstytais pareiškimuose „Dar kartą dėl ydingos žemės reformos“, „Dėl ilgalaikių programinių veiksmų Lietuvos kaimui atgaivinti“¹ bei „Ar alindami Lietuvos sodžių, neprarandame pamatinių Tautos vertybių“, Ministeriją atstovaujantiems specialistams buvo priminta iš esmės ydinga Lietuvos kaimo ir žemės ūkio pertvarkos politika bei labai skaudžios jos pasekmės — neprofesionali ir dažnai nesąžininga žemės reforma, žemdirbių sukurto bendros nuosavybės turto naikinimas ir išgrobstymas, taip pat pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos (ES) rekomenduotas apgaulingas smulkių šeimos ūkių išjungimas iš žemdirbiškos prekinės gamybos. Jis tapo visuotiniai nusikalstama socialine ir moraline smulkių kaimo sodybų agonija bei su tuo susijusia masine jaunų žmonių emigracija.

Susitikimo metu ypač kritiškai tenka vertinti Žemės ūkio ministerijos išskirtinį itin stambių latifundinių ūkių protegavimą ir monopolinių jų verslo partnerių rėmimą. Taip pat atvirai propaguojamą, artimiausiu metu prasidėsiantį smulkių šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų konsolidavimą — jų supirkinėjimą bei stambinimą iki ne mažesnio kaip 500 hektarų.²

Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos kaimą — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos ieškant informacijos apie ES kaimo ir žemės ūkio plėtros rėmimo lėšų panaudojimą paaiškėjo neįtikėtina paslaptis (galimai sąmoningai valdoma) — NMA rengia, teikia ir skleidžia informaciją apie Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos įgyvendinimą tik pagal kaimo plėtros programos kryptis ir priemones, neįvardindama konkrečių lėšų gavėjų – subjektų arba jų grupių finansinės paramos duomenų, k. a. žemės ūkio bendrovių, ūkininkų bei šeimos ūkių (stambių, vidutinių, smulkių ir kt.).

Esant tokiai sąmoningai „pusinės tiesos“ informacijai apie ES paramos ūkių plėtrai įsisavinimą, galimi bet kokie milijardinių lėšų skirstymo ir panaudojimo šešėliai bei skaidrumo priedangos. Gal kam nors reikia, kad paslaptis, jog ES teikiamą paramą daugelį metų pirmenybiškai pasiglemžia stambūs latifundininkai ir jų monopoliniai partneriai, nebūtų išviešinta.

Žinia, stambūs latifundiniai ūkiai ir jų partneriai samdosi specializuotus biurus ES paramos būtiniems projektams parengti, kai tuo tarpu neturtingi smulkieji, neturėdami projektų, lieka be jokios paramos. Štai čia ir slypi pagrindinė šeimos ūkių, sodžių merdėjimo, ekonominės diskriminacijos ir beviltiškumo priežastis.

Todėl būtina prie Žemės ūkio rūmų bei konsultavimo tarnybų įkurti kooperatinius ES paramos teikimo šeimos ūkiams projektavimo ir įgyvendinimo biurus. O svarbiausia, kad visos valdžios jaustų pareigą — išsaugoti Lietuvos sodžius.

Susitikimo posėdžiui pirmininkavęs Žemės ūkio viceministras E. Raugalas menkai teatsakė į Sambūrio „Patirtis“ narių iškeltas problemas. Nė kiek nepraskaidrino diskusijos dalyvių nuogąstavimo dėl visiškai atsainios Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio rūmų veiklos Lietuvos kaimo išlikimui ir kardinaliam Šeimos ūkių stiprinimui. Nė žodžiu neužsiminta ir apie Sambūrio „Patirtis“ siūlymą: „kaimų ir šeimos ūkių plėtojimui panaudoti žemės ūkio aukštųjų ir kitų mokyklų absolventus, ypač neturinčius žemės ūkio paveldėjimo galimybių“.

Turėdami omenyje aukščiau išdėstytus Sambūrio „Patirtis“ dalyvių susitikimo su Žemės ūkio ministerijos atstovais nepatenkinamus rezultatus, Sambūrio dalyviai jaučia pareigą papildomai pareikšti savo mintis žemės ūkio politikos klausimu.

Šiame pasitarime buvo kalbėta dėl Žemės ūkio ministerijos reikalingumo. Manome, kad kelti tokiam klausimo yra pagrindo. Tai darosi akivaizdu, jei pravažiuoji plentu iš Lazdijų pro Vilnių, Švenčionis, Ignaliną iki pat Zarasų. Mes išgirdome apie ministerijos programas stambinti ūkius, bet pakelėse matome apleistus, nedirbamus laukus, kurie gali apaugti kiečiais ir be ministerijos paramos. Čia dabar formuojasi dykra su padrikai užstatytomis paežerėmis. Tikriausiai tai bus kitokia dykra negu iki Žalgirio mūšio buvo Sūduvoje ir Užnemunėje. Tačiau šioje dykroje, nesant jokios ūkio politikos, nuo žemės paviršiaus jau dingsta šimtmečius gyvavę žemdirbių sodžiai, miršta miesteliai. Dėl mokinių trūkumo jau uždaryta Reškutėnų mokykla, kuri sugebėjo apsiginti ir išlikti lietuviška netgi lenkų okupacijos laikais, o dabar ją uždarė savi. Dar veikia bažnyčia, kuriai tenka klaiki misija — palaidoti visus čia dar likusius žmones. Tai nėra džiugesį žadinanti perspektyva. Uždaryta ir Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės pagrindinė mokykla — tame miestelyje, kuris senesnis už Vilnių. Tad jei šiam Lietuvos pakraščiui nebus sukurtas gyvybiškai efektyvus ūkio modelis, šiam kraštui ir jo gyventojams belieka dykros perspektyva. Ar tam yra įsteigta Žemės ūkio ministerija?

Supratome, kad derlingiausios Lietuvos žemės nebus apleistos ir bus naudojamos pasitelkus modernią agrotechniką, ir kad čia vyks žemėvaldos sklypų stambinimas — konsolidacijos procesas.

Tačiau Lietuvos teritorijoje kadaise jau buvo suklestėję didžiuliai dvarai, valdę po kelis tūkstančius hektarų, kuriuose vergavo mūsų žmonės. Jauna, nepatyrusi, bet nekorumpuota Vasario 16-osios valdžia valstybiškai žvelgė į Lietuvos perspektyvą ir Lietuvos seimas 1923 m. priėmė žemės reformos įstatymą, pagal kurį dvarų žemė buvo apribota, perteklius paimtas į valstybės fondą ir išdalintas nepriklausomybės kovų savanoriams bei išsimokėtinai kaimų žmonėms. Sodžiai ir žemės ūkis labai greitai atsigavo ir suklestėjo. Ir dabar viską būtų galima padaryti visos tautos labui, jeigu Seime vyrautų Lietuvai tarnaujantys žmonės.

Dabar tiesiog nuostabą kelia nenoras mokytis iš kitų šalių patirties. Antai Olandija iš jūros atkovoja Zeider Zee įlanką, polderiuose kuria smulkius ūkius, pastato reikalingus pastatus, sodybas dovanoja jaunoms šeimoms. Netgi Lukašenka stato kaime namus ir čia kuriasi jaunos šeimos. Tą patį daro lenkai vakarinėje šalies dalyje. Atrodo, jog Lietuvos politikai yra suinteresuoti, kad kaimo jaunimas greičiau emigruotų į užsienį ir užpildytų Vakarų šalių darbo jėgos trūkumą.

Tokias permainas skatina ir Europos sąjungos žemės ūkio politika. Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių.

Tačiau dabartiniame Lietuvos kaime viskas apversta aukštyn kojom. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. Antai Deltuvoje (Ukmergės raj.) gyventojai laikė apie 80 karvių, o dabar visame miestelyje beliko viena karvė… Šiandien jau sunku kaime gauti pieno ar varškės, nors dar neseniai Lietuva garsėjo žemės ūkio gaminiais. Rusnės gyventojai (Šilutės raj.) kasmet užaugindavo 300 000 ančių, o dabar net šventiniam stalui nebegausi anties anei žąsies.

Išmokos ūkininkams už žemės nedirbimą ar gyvulių neauginimą yra nesuprantamos, jų neužtenka kitokiam verslui pradėti. Toks dirbtinai suorganizuotas beprasmis kaimiečių egzistavimas sudaro paskatas girtuoklystei ir visiškam gyventojų degradavimuisi. Tai absurdo politika. Taip kaimiečiai varomi į neviltį, savižudybes ir emigraciją.

Todėl po visų 22 metus trukusių reformų Lietuvos kaimas ištuštėjo. Nors stambūs ūkiai, remiami Europos sąjungos, verčiasi neblogai, bet šeimos ūkiams paramos nelieka, jie negali įsirengti gerų tvartų, melžimo įrangos, šaldytuvų, mažosios technikos. Reikia rimto postūmio, skatinant kooperacijos judėjimą kaime, nes tai smulkių ūkininkų išlikimo sąlyga. Kas per pastaruosius 20 metų kaime regėjo bent vieną specialistą, ekspertą, mokslininką ar konsultantą iš Žemės ūkio rūmų, konsultavimo tarnybos, universiteto ar savivaldybės?

Atėjo metas, kad žemės ūkio mokslą pradėtų kuruoti Žemės ūkio ministerija — ji turėtų būti naujų mokslinių tyrimų užsakovu, turėtų koreguoti naujų specialistų rengimo poreikius bei jų įdarbinimo galimybes. Nes dabar dauguma žemės ūkio specialistų studijuoja tik dėl diplomo, retas kuris yra laukiamas kaime. Tad kam rengiami tokie specialistai? Ogi pomidorų ir braškių rinkimui kitose šalyse, kuriose yra pigios darbo jėgos paklausa.

Jeigu valstybė nesugeba savo jaunųjų piliečių aprūpinti darbu, reikėtų, kad šiuo metu valstybiniame žemės fonde esanti žemė, kol jos dar neišsidalino stambieji žemvaldžiai, būtų išdalinta žemės ūkio mokslus baigusiems iniciatyviems jaunuoliams, ypač jaunoms šeimoms – ilgalaikės nuomos būdu. Taip atsirastų šeimos ūkių sodžiai, kurie būtų branduoliai valsčiaus bendruomenių atsikūrimui ir pražūtingos emigracijos sustabdymui.

Kaimo gyventojai galėtų patys apsirūpinti maisto gaminiais, ypač jeigu būtų teikiama parama naminių paukščių augintojams ir šiltnamių daržininkystei. Mūsų parduotuvėse ir turguose pilna importinės vištienos, o savi augintojai geibsta, stokodami išteklių elektrai ir kombinuotiems pašarams įsigyti.

2011 m. kovo mėnesį susitikę Vokietijos ir Čekijos žemės ūkio ministrai sutarė palaikyti siekį, kad subsidijos būtų skiriamos iš tikrųjų dirbantiems žemdirbiams, kad ūkininkavimo kokybė nebūtų vertinama pagal ūkio dydį. Tad kas draudžia Lietuvai pasukti panašiu žemdirbių rėmimo ir kaimo gyventojų gelbėjimo keliu?

Derėtų rimtai apmąstyti ir parengti programą, kaip sugrąžinti į kaimą jaunimą, pirmiausiai padedant jiems įsikurti ir dirbti žemę. Juk Nepriklausomoje Lietuvoje kaimo žmonės buvo šviečiami ir mokomi naujai tvarkyti gyvenimą, susiklosčius naujoms aplinkybėms.

Siekiant atgaivinti nykstančius kaimus, būtina atsigręžti į kooperaciją. Tuo turėtų susirūpinti savivaldybėse dirbantys žemės ūkio specialistai ir Žemės ūkio rūmų darbuotojai. Ar nereikėtų valdžioje sėdinčių patarėjų pakelti iš prišildytų kėdžių ir periodiškai komandiruoti į kaimus prasmingam darbui, už kurį būtų privalu kas mėnesį atsiskaityti? Toks pirminis noras ir valia turi gimti Seimo Kaimo reikalų komitete ir Žemės ūkio ministerijoje, o dar anksčiau — kiekvienos partijos, pretenduojančios valdyti Lietuvą, programoje.

Kandidatai į naująjį Lietuvos seimą turėtų pasisakyti prieš grupelės savanaudžių žemgrobių proteguojamą latifundinių ūkių sistemą Lietuvoje, kurių savininkų tikslas gauti sau kuo didesnį pelną visos tautos ateities sąskaita. Lietuvos sodžiai — tai tautos paveldas, tautos šaknys, todėl būsimojo Seimo politika turėtų būti nukreipta į tai, kad kaimas atgimtų, o ne būtų naikinamas kaip iki šiolei, ir kad Lietuva netaptų užsieniečių teritorija. Oligarchų užsakyti pseudo mokslininkai gali sukurti daug visokių egoistinių planų, bet Lietuvos valdžia turi žvelgti į tautos ateitį. Nes, jeigu Lietuva nepakeis kaimo politikos, po kelių dešimtmečių šalis liks ne tik be sodžių, bet ir be gyvybinių šaknų, iš kurių išaugo lietuvių tauta ir valstybė.

Todėl, artėjant Seimo rinkimams, norėtume patirti kiekvienos partijos vadovų nuomonę dėl aukščiau išdėstytų minčių apie būtinybę atgaivinti Lietuvos kaimą — kaip tautos lopšį ir išlikimo garantą.

Sambūrio nariai: Petras Plumpa, ž. ū. dr. doc. Zigmas Urbonas, menotyrininkas Romualdas Budrys, dr. Marija Sereikienė, prof. habil. dr. Stasys Vėlyvis, Lietuvos Nacionalinės UNESKO komisijos pirmininkas dr. Romas Pakalnis, žurnalistė Nijolė Baužytė, gyd. Liudvika Knizikevičienė, prof. habil. dr. Libertas Klimka, med. m. dr. doc. Jonas Stankus, inž. Algirdas Stumbras, inž. Albinas Jasiūnas, Tarptautinės teatro akademijos akademikas Donatas Banionis.

Kreipimasis pasirašytas 2012 m. kovo 24 dieną ir įteiktas penkių politinių Lietuvos partijų vadovams: „Tėvynės sąjungos“ — Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkui Andriui Kubiliui, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui Rolandui Paksui, Darbo partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui ir Liberalų sąjūdžio pirmininkui Eligijui Masiuliui.

Pirminis šaltinis: http://on.lt/neverskime-lietuvos-kumetynu.

Autorius: Albinas Jasiūnas, 2012-03-24.

¹ Piliečių Sambūris „Patirtis“ teikia pasiūlymus dėl kaimo gaivinimo — 2010-12-10, Bernardinai.lt

² Žemės ūkio viceministro E. Raugalo interviu 2011-07-14 žurnalui „Savaitė“ 37 nr.

Virginijus Martišauskas

Sakoma, kad vienas lauke – ne karys. O kaip, jei karių aštuonetas? Kernagio aštuoniukė, atrodo, vėl sudrebino gal pusdienį trukusią ramybę valdžioje ir visuomenėje. Jie vėl paskelbė skandalingą informaciją apie naują TV žvaigždę, atrastą VRM užkaboriuose – Kęstutį Jucevičių, kurį paskutines dienas ministerišką portfelį nešiojantis Raimundas Palaitis bandė uraganiniu greičiu papuošti ir pasodinti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo kabinetą. Anot jaunųjų antikorupcijos entuziastų, kaip tik naujoji žvaigždė ir yra atsakinga už daugiau nei 100 slaptų dokumentų dingimą iš FNTT. Taip pat įtariama, kad naujai skiriamas garbingon tarnybon ponas K. Jucevičius galėjo nutekinti ikiteisminių tyrimų informaciją asmenims, suinteresuotiems nuslėpti korupcinius nusikaltimus.

Nenuobodžiaujantis ir kitiems miegoti trukdantis Ligitas Kernagis su savo komisija, kai kurių komentatorių manymu, galbūt rado esminę priežastį, dėl kurios iš FNTT vadovų buvo pašalinti Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas bei vos nesukelta valstybės valdymo krizė, rizikuojant sužlugdyti Lietuvai gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimą Seime. Anot jaunųjų ramybės drumstėjų, įtakingos grupuotės, gražiai sutariančios su teisėsauga, bando paslėpti savo veiklos pėdsakus.

Seimo Antikorupcijos komisija mano, kad K. Jucevičius, vadovavęs FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Operatyvinės veiklos skyriui, nuo 2003 metų buvo paskirtas atsakingu už slaptų dokumentų administravimą. FNTT vadovu tapęs V. Gailius inicijavo šių dokumentų patikras. 2011-ųjų lapkritį baigus pirmąjį patikrinimą nustatyta, kad iš FNTT yra dingę daugiau nei šimtas įvairaus slaptumo dokumentų, tarp jų net tokių, kurie pažymėti žyma „visiškai slaptai“.

K. Jucevičiui liepta surinkti dokumentus iš tų institucijų, kurios buvo juos perdavusios FNTT. Bet ypatingo slaptumo medžiaga, Antikorupcijos komisijos žiniomis, taip ir neatsirado.

FNTT vadovai artimiausiu metu dėl šios istorijos planavo pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau nebesuspėjo. Jiems nebuvo leista.

„K. Jucevičius net pasirašė, kad sutinka su patikrinimo metu nustatytais faktais. Bet norėdamas surinkti išsamią informaciją, V. Gailius inicijavo auditą, kad būtų dar kartą patikrinta visa vidinė FNTT dokumentacija. Šis auditas atliktas 2012 metų vasarį, tačiau liko nepasirašytas, nes V. Gailius buvo atleistas iš pareigų“,- sakė Antikorupcijos komisijos narė Aurelija Stancikienė.

Anot Komisijos narių, nors K. Jucevičius buvo atsakingas už dokumentų saugumą, per septynerius jo darbo metus nebuvo atliekamos jokios patikros, taip sukuriant ganyklas korupcinėms manipuliacijoms.

„Mes visi gyvename Lietuvoje ir puikiai suprantame, kas vyko iki V. Gailiui tampant vadovu. Akivaizdu, kad tie dokumentai už pinigus būdavo paslepiami, o kai V. Gailius ėmėsi jų ieškoti, sujudino daug asmenų, kurie davė kyšius. Iki galo atlikus šiuos tyrimus, būtų paaiškėję milžiniški korupcijos mastai teisėsaugoje. Tai ne teisėsauga – tai tiesiog didelis turgus, panašus į Gariūnus, kur už nustatytus tarifus galima išsipirkti nuo baudžiamųjų bylų arba nusipirkti dokumentus, kad jos nebūtų pradėtos“, – tvirtino komisijos narys Naglis Puteikis.

„Aiškėja priežastis, dėl kurios R. Palaitis taip ilgai neatsistatydino – žūtbūt siekiama, kad K. Jucevičius taptų FNTT vadovu. Tam mobilizuota visa sistema ir visos priemonės. Gavus patikinimus, kad asmuo yra tinkamas užimti šias pareigas, trūko tik R. Palaičio parašo“,- sakė Agnė Bilotaitė.

Ne, Seimo antikorupcinis jaunimas, atrodo, nenori bičiuliškai šnabždėtis po kilimu, šnarėti blakstienomis savo partiniams, seiminiams ir visų mūsų šešėliniams viršininkams, kurie gali paploti per petį, bet gali ir per galvą.

Tai tokios štai citatėlės iš Seimo jaunosios gvardijos spaudos konferencijos, vykusios praėjusią savaitę. Beveik neabejoju, kad Kernagio aštuntukas ir toliau nenuobodžiaus, jei to ir užsimanys kiek pavargę. Jiems to neleis tylūs, ramūs, ant televizijos podiumų savim nesigėrintys, bet tvarką toje vietoje, kuri vis dar Lietuvos valstybe vadinasi, bedarantys. Pirmieji simptomai jau besą. Kai parlamentinis jaunimas vėl papasakojo apie savo naujus atradimus, Aurelija Stancikienė ir Naglis Puteikis gavo po niuksą iš savo Tėvynės (sąjungos). Kažkaip prikimo ir vienas šios nesibaigiančios istorijos herojų – V. Gailius. Generolas, taip neseniai plačiai šnekėjęs spaudos konferencijose, žaižaravęs TV ekranuose, atrodo, jau pavargo ir prarado žadą.

Virginijus Martišauskas, Vilniaus krašto laikraščio „Krašto naujienos“ vyr. redaktorius

Taip ir politikoje: oligarchai užsiėmę savo „golfų“ reikalais, tuo tarpu rinkėjų įtaka šalies valdymui minimali ir jų interesai mažai rūpi tiems, kas priima sprendimus. Demokratinės procedūros neužtikrina rinkėjų dalyvavimo valstybės valdyme.

Tokia situacija pastebima ne tik Lietuvoje. Tai ne tik nepaguodžia, bet ir neatleidžia nuo būtinybės ieškoti kaip pataisyti valstybės sistemą. Čia aprašau kai kuriuos mūsų politinės sistemos trūkumus ir kelias idėjas kaip būtų galima reformuoti mūsų rinkimų sistemą, kad piliečiai galėtų dalyvauti valstybės valdyme.

Rinkimų sistema tarnauja „Sistemai“

Lietuvoje esama situacija yra užprogramuota mūsų rinkimų sistemos.

Net matematikos vadovėliuose aprašoma, kad netiesioginiuose rinkimuose rezultatas priklauso nuo metodo, o ne nuo rinkėjų valios. Pavyzdžiui, norint turėti daugumą „vienmandačių apylinkių“ balsų užtenka daugiau nei pusėje apylinkių turėti daugiau nei po 50% savo rinkėjų. Sudauginę skaičius matome, kad persvarai užtikrinti reikia kiek daugiau, nei 25% rinkėjų. Tai tik matematika, kuri parodo kokie neteisingi gali būti „sąžiningi“ rinkimai jei kiekvienas rinkėjas balsuotų kaip jam geriau. Dideli pinigai sugeba valdyti informaciją, kuri pasiekia rinkėją, todėl jis nebegali objektyviai vertinti kandidatų.

Piliečiams sudaromos kliūtys kelti kandidatus į Seimą – ne taip lengva įregistruoti partiją. Tarsi tų apribojimų būtų maža… Piliečiams nesudaroma galimybė balsuoti už tuos kandidatus, už kuriuos jie norėtų balsuoti. Imituojamas pasirinkimas pažymint pasirinktos partijos kandidatus, tačiau vis vien balsai atitenka aukščiau sąraše esantiems.

Vienas aktyvus signataras ir diplomatas taip komentavo balsavimą už sąrašus: „Beveik kiekviename kandidatų sąraše matau žmonių, kuriuos pažįstu ir žinau, kad jais tikrai galime pasitikėti. Taip pat kiekviename sąraše matau žmonių, kurių jokiu būdu nenorėčiau leisti į Seimą – tai nusikaltėliai arba visur galvojantys tik apie asmeninę naudą. Bet kas blogiausia, tai kad tie blogieji sąraše yra aukščiau už tuos geruosius, todėl balsuodamas už tą žmogų, kurį norėčiau išrinkti, aš visų pirma atiduodu balsą už tą, kurio nenorėčiau išrinkti. Ir tik jei pastarasis jau bus išrinktas, tada, jei užteks kitų rinkėjų balsų, bus išrinktas ir tas gerasis.

Atgyvenęs reiškinys rinkėjų skirstymas į apylinkes. Situacija: Žmogus, kilęs iš Klausučių išsinuomojo butą Vilniaus rajone, tačiau deklaravo gyvenamą vietą Vilniuje (Zuokas leido), o dirba Elektrėnuose. Kokioje apygardoje jis turėtų balsuoti? Formaliai – Vilniuje, bet gyvena ir dirba ne ten. O jei rinkimų dieną jis bus pas tėvus Klausučiuose, tada irgi negalės balsuoti „vienmandatėje“. Kodėl? Koks skirtumas, kur jis yra?

Ir „vienmandatėse“, ir Prezidento rinkimuose didelės dalies rinkėjų nuomonė ignoruojama – už juos sprendžia dauguma.

Pasiūlymas dėl rinkimų organizavimo

Priimti tokius įstatymus, kad bendruomenės galėtų lengviau steigti partijas, dalyvauti rinkimuose su savo sąrašais.

Per rinkimus rinkėjas galėtų pažymėti nustatytą kandidatų skaičių viename ar keliuose kandidatų sąrašuose.

Sąrašams būtų paskirstomos vietos Seime proporcionaliai gautam balsų skaičiui.

Eilės tvarka sąraše būtų sudaroma pagal balsų skaičių ir tik esant vienodam balsų skaičiui nulemtų pirmumas pradiniame sąraše.

Tada kiekvienas rinkėjas balsuotų už tą, kuriuo pasitiki. Jei konkrečiam kandidatui pritrūktų balsų patekti į Seimą, tada jo rinkėjų balsai padėtų į Seimą patekti kitam tos partijos nariui, kuriuo rinkėjai labiau pasitiki. Jei konkrečiam kandidatui tektų daugiau balsų, negu būtina, kad patektų į Seimą, tada jo rinkėjų balsų perteklius padėtų į Seimą patekti kitam tos partijos nariui, kuris rinkėjų pasitikėjimo sąraše eis po jo.

Turėtų būti paskelbta kiek rinkėjų yra kiekviename regione ir kiek balsų užtenka norint patekti į Seimą. Tada regionų partijos galėtų svarstyti ar verta dalyvauti rinkimuose, ar yra šansų laimėti vietas Seime. Galima leisti kiekvienai partijai iš anksto nuspręsti kokiai kitai partijai atiteks „nepanaudoti“ partijos balsai. Tada rinkėjas nebijos balsuoti už jam tinkamos pakraipos mažai žinomą partiją, nes žinos, kad jei neišrinks nė vieno tos partijos kandidato, jo balsas neprapuls.

Dėl Seimo narių skaičiaus ir minimalaus balsų skaičiaus

Jei tikime, kad 5% rinkėjų balsų yra būtini norint patekti į Seimą, tada gal užtektų 20 Seimo narių, po vieną Seimo narį kiekvieniem 5% rinkėjų. Seimas, kurį sudaro 20 žmonių? O kodėl ne? Pasaulyje yra sėkmingai besitvarkančių miestų, turinčių mažiau nei 10 tarybos narių, kuriuose gyvena kelis kartus daugiau gyventojų, negu Lietuvoje. Aukščiau aprašytą rinkimų sistemą galima pritaikyti ir šimtui parlamentarų išrinkti. Vis tik manau, kad mažas Seimas dirbtų produktyviau. Seimo nariai neturėtų rašyti įstatymų, detaliai reglamentuojančių kiekvieną sritį. Jie turėtų balsuoti dėl bendrų principų, dėl siekiamų rodiklių. Tada profesionalai rengtų teisės aktus, mokslininkai prognozuotų jų poveikį – ar jie padės pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Manau, kad bendruomenės išrinktų 20 žinomų garbingų asmenų, kurie per visą kadenciją dirbtų visuomenės labui taip, kaip jie supranta. Kas visą kadenciją gerai dirbtų, bet nespėtų nuveikti visų savo suplanuotų darbų – galėtų būti perrenkamas dar vienai kadencijai. Tačiau ne daugiau dviejų kadencijų. Taip per kiekvienus rinkimus atsinaujintų bent pusė Seimo. Ateitų žmonės, su realaus gyvenimo patirtimi.

Referendumai

Seimo nariai priėmė tokį referendumų įstatymą, kad piliečiams nebūtų įmanoma organizuoti referendumo. Dar vienas atvejis, kai piliečiams sukuriama iliuzija, kad jie turi netgi sprendžiamąjį balsą, bet sukuriamas neveikiantis tokio balso realizavimo mechanizmas.

Reikėtų nustatyti tokią referendumų organizavimo tvarką, kad jei visuomenėje kyla poreikis referendumą organizuoti – būtų įmanoma tai padaryti. Į kiekvieną klausimą galėtų būti privaloma pateikti bent tokius atsakymus: „už“, „prieš“, „norėčiau, kad spręstų profesionalai“. Referendumas turėtų būti laikomas įvykęs su minimaliu privalomu dalyvavimu. Manau, kad užtektų 20% rinkėjų. Turėtų būti ne daugiau, kaip vienas balsavimas per metus. Visi tų metų referendumai ir rinkimai vykdomi kartu.

Negatyvi tendencija: Seimo nariai patys skiria sau atlyginimus ir privilegijas. Seimo nario ir prezidento darbo sąlygas turėtų tvirtinti tik referendumai.

Kas yra Lietuvos Respublikos Prezidentas

Ne karta kalbėta apie tai, kad piliečiai tikisi iš Prezidento to, kas neįeina į įstatymų numatytas jo funkcijas. Renkame valstybės vadovą, o išrenkame formalų armijos vadą bei užsienio reikalų ministrą. Dar kelios pareigos ypatingoms situacijoms: dalyvavimas vyriausybės, kai kurių institucijų vadovų skyrime ir keli įrankiai apsaugoti nuo Seimo ir Vyriausybės klaidų. Kas nutinka kai tokie įrankiai panaudojami?

Veto kaina

Įstatymus rengia Seimas. Tiksliau, Seimas organizuoja įstatymų rengimą, juos rašo specialistai (norėtume tuo tikėti), tikrina profesionalūs juristai. Galų gale, po visų procedūrų, balsuojama ir įstatymas priimamas. Ką reiškia, jei Prezidentas vetuoja įstatymą?

Yra keli variantai:

1. Seimas ir Vyriausybė dirba prastai, jų parengti įstatymai tokie blogi, kad geriau prarasti įstatymo parengimui skirtus resursus, negu turėti tokį įstatymą. Šio varianto versija – įstatymai blogi ne dėl kvalifikacijos trūkumo, o dėl korupcijos.
2. Prezidento komanda ypač neprofesionali (arba korumpuota).
3. Nesutampa Seimo ir Prezidento strateginės vizijos.

Bet kuris iš šių variantų reikštų, kad mūsų valstybės valdymas blogai funkcionuoja – kažkam reikėtų atsistatydinti. Stebime kažkokį farsą, kai šaudoma tuščiais šoviniais, o nušautas veikėjas atsistoja, nusivalo pomidorų padažą ir toliau vaidina gyvą.

Tai gal panaikinkime Prezidento postą, įkurkime Prognozavimo ir ypatingų situacijų ministeriją ir perduokime ministrui dalį dabartinių Prezidento funkcijų.

Panašios problemos su kažkokia mistine seimūnų neliečiamybe. Lyg ir logiškai sugalvota: kad kitos valdžios šakos negalėtų susidoroti su Seimu, Seimo narį patraukti atsakomybėn galima tik Seimui ledus. Būtų protinga sukurti mechanizmą, kad jei nėra kažkokių grėsmių Seimas vos ne automatiškai patvirtina leidimą su Seimo naru elgtis kaip su kiekvienu piliečiu, galimai padariusiu analogišką nusižengimą. Ką reiškia, jei toks leidimas nėra duotas? Prokuratūra rezga sąmokslą? Prokurorai nori įtakoti Seimą? Prokurorai nori perimti valdžią? Skandalas! Jei taip – Seimas turėtų atleisti prokuratūros vadovus, kreiptis į kitas institucijas, kad imtųsi atitinkamų veiksmų.

Panašu, kad motyvai truputi kitokie: kas galėtų paneigti, kad nėra siekta padėti „saviškiui“ išvengti atsakomybės. Kažkas iš Seimo narių yra garsiai pasakęs, kad nepasitiki teisėsauga, todėl taip balsavo. Ar tokioje situacijoje prokuratūra gali dirbti savo darbą?

Kam dirba valstybės aparatas

Valstybės aparatas pavirto į savatikslį organizmą, kuris rūpinasi valstybe ne daugiau, negu reikia jo išlikimui. Jo gyvenimo kokybė statoma aukščiau už tautos gyvenimo kokybę.

Buvo laikas, kai kylant ekonomikai buvo surenkamas didesnis biudžetas, negu planuota. Lyg ir logiškas piliečių interesas arba kapt atsargas juodai dienai, arba sąžiningai paskirstyti toms grupėms, kurioms trūksta, arba kurios atneš daugiau naudos valstybei. Jei valdžios atstovams sunku nuspręsti, tada galėjo rengti apklausas, gal net referendumą. Tie pinigai buvo išdalinti ne tautos labui ir nesitariant su tauta.

Atėjo laikas, kai ekonomika ėmė smukti. Verslo pajamoms smunkant sumažėjo ir surenkami mokesčiai. Tada valstybės aparatas ėmė dar labiau smaugti sunkius laikus išgyvenantį verslą norėdami surinkti daugiau mokesčių.

Būtų buvusi labai paprasta išeitis: susieti biudžeto išmokas su pajamomis. Atidėti dalį kapitalinių investicijų, proporcionaliai sumažinti visų lygių valdininkų atlyginimus. O dabar kažkas iš valdžios teigė, kad turime susiveržti diržus, bet kažkodėl nelabai matėsi, kaip jie patys veržiasi savo diržus.

2012 metų kovo 19-25 dienomis jau trečią kartą vyksta „Savaitė BE PATYČIŲ”. Šiemet iniciatyva suvienijo daugiau nei tūkstantį Lietuvos bei užsienio lietuvių mokyklų ir kitų organizacijų, kurios visą savaitę kvies diskutuoti apie patyčias ir jų prevenciją ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų gyvenime. Savaitės BE PATYČIŲ metu „Vaikų linijos“ savanoriai konsultantai nemokamą emocinę pagalbą vaikams teiks visą parą.

„Vaikai yra mūsų visuomenės atspindys. Visi turime išmokti gerbti vienas kitą, toleruoti skirtingas nuomones, kitokią išvaizdą, skirtingas tradicijas, vertybes ar poreikius. Ne niekinti, o gerbti, – sako iniciatyvos globėja Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. – Jeigu gerbsim žmogų, mokėsim bendrauti, nebereikės nei tyčiotis, nei smurtauti”.

„Savaitėje BE PATYČIŲ” dalyvaus ne tik įvairios mokyklos, jaunimo centrai, darželiai lopšeliai, bet ir labdaros fondai, psichologinės tarnybos, vaikų globos namai, bibliotekos. Taip pat pirmą kartą į akciją įsitraukė užsienio lietuvių mokyklos. Mokyklose vyks įvairiausi renginiai: talentų konkursas „Žvaigždės gimsta mokykloje“, fotografijos konkursai „Be patyčių”, „Smile”, „Draugiškiausia klasė“ , veiks „atsiprašymo paštas”, teminė diena „Mokykloje saugu kaip namuose”, kur būtinas atributas šlepetės, judrių žaidimų diena „Žaisti smagu – būry draugų“, „Draugiškiausio mokinio, mokytojo ir mokyklos darbuotojo“ konkursas.

Savaitės BE PATYČIŲ renginiai

„Vaikų linija” kartu su UAB „Time Leaders“ svečius pakvies į iniciatyvos atidarymo renginį-diskusiją „Pramogų pasaulis be niekinimo. Šeima be pažeminimų. Verslas be ujimo. Žiniasklaida be užgauliojimų. Politika be įžeidinėjimo. Ar įmanoma ori valstybė?”. Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) kvies prisijungti prie visą savaitę vyksiančių koncertų ir debatų patyčių tema, organizuos eisenas net 15-oje Lietuvos miestų. Lietuvos mokinių parlamentas organizuoja mokinių flashmob‘ą, kurio metu mokiniai sustos į besišypsantį veiduką ir visi kartu sušuks  „Vienas su visais, visi su vienu“. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnai rengia ekspoziciją „Diena, savaitė, mėnuo, metai, o gal visuomet – BE PATYČIŲ“, organizuoja paskaitas, filmų aptarimus, emblemų kūrimą, mokymo įstaigose įrengs stendus „Agresijai ir smurtui sakome: NE“, „Atpažink. Išvenk. Sustabdyk“ ir pan.. Kino centre „Skalvija” vyks nemokamos filmų peržiūros, o Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija (ASITEŽAS) vaikus pakvies į nemokamus spektaklius. „Vaikų linija” inicijuoja socialinę reklamą „Pikti žodžiai skaudina“, kuri bus eksponuojame septyniuose Lietuvos miestuose, Taip pat „Vaikų linijos” savanoriai bendrauja su visuomenei žinomais žmonėmis ir daro trumpus interviu apie patyčias mūsų visuomenėje.

„Savaitė BE PATYČIŲ” yra viena iš „Vaikų linijos“ vykdomos kampanijos „BE PATYČIŲ“, vykdomos nuo 2004 metų, dalių. Kampanija „BE PATYČIŲ“ siekiama skatinti draugišką bendravimą bei mažinti patyčias. Kampanijos įgyvendinimo metu leidžiama įvairi informacinė medžiaga vaikams, tėvams ir mokytojams, organizuojamos konferencijos, diskusijos, vykdomi mokymai.

Savaitės BE PATYČIŲ organizatoriai

„Savaitės BE PATYČIŲ“ iniciatorius – viešoji įstaiga „Vaikų linija“. Iniciatyvos partneriai: VšĮ „Paramos vaikams centras“, VšĮ „Vaiko labui“, LR Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, bendrovė TEO LT, AB, Kauno Dainavos poliklinikos Jaunimo centras, Lietuvos mokinių parlamentas, Lietuvos moksleivių sąjunga, kino centras „Skalvija“, UAB „Time Leaders“, Lietuvos psichologijos studentų asociacija, Policija, LR Teisingumo ministerija, Lietuvos tėvų forumas, Teatro laboratorija „Atviras ratas“, Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS.

Iniciatyvą globoja Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Rėmėjai: UAB „Švytėjimas“, sporto baras „Stars&Legends“, viešbutis „Šarūnas“. Informaciniai rėmėjai: Lietuvos radijas ir televizija, portalas lrytas.lt, „Ad Verum“, Vilniaus miesto savivaldybė. Iniciatyvos draugai: Europos Parlamento narys Leonidas Donskis (W). Norvegijos Karalystės ambasada, Švedijos ambasada, Nyderlandų Karalystės ambasada, Pasaulio sveikatos organizacija.

Pagalbos vaikams numeris – 116111

Vaikų linijos veiklą organizuoja VšĮ „Vaikų linija“ Vilniuje, Kauno vaikų gerovės centras „Pastogė“, Kauno Dainavos Jaunimo centras bei Klaipėdos Pedagoginė psichologinė tarnyba. Tarnyba yra ilgametė Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos (www.klausau.lt)  narė. Ji taip pat priklauso tarptautinei organizacijai Child Helpline International (www.childhelplineinternational.org), vienijančiai per 160 panašių pagalbos linijų visame pasaulyje. „Vaikų linija“, teikdama pagalbą vaikams europiniu trumpuoju numeriu 116111, bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais-konsultantais. Tai leidžia užtikrinti vaikams ne tik emocinės paramos prieinamumą, bet ir socialinių, teisinių konsultacijų bei paslaugų gavimą.

2012 metais „Vaikų linijos“ veiklą finansiškai remia: bendrovė TEO LT, AB, Nyderlandų Karalystės ambasada, Europos Komisijos DAPHNE programa, UAB „PRIOR“, UAB “4finance”, Lietuvos gyventojai, skiriantys paramą aukojimo portale aukok.lt, pervedantys paramą tiesiogiai ir skiriantys dalį pajamų mokesčio. Paslaugomis tarnybą remia Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Informacijos valdymo centras“, UAB „Mediaskopas“, VĮ poilsio namai „Baltija“.

Projektui sukurtos internetinės svetainės www.bepatyciu.lt bei www.facebook.com/bepatyciu.

Didžiausia potenciali atominės elektrinės nauda palyginus su šiuo metu eksploatuojamomis elektrinėmis – aplinkosauga. Bet kokio kuro deginimas teršia atmosferą. Atominė elektrinė leistų išvengti atmosferos taršos gaminant elektrą.

Turėdami pigesnę elektros energiją galėtume deginti mažiau kuro ne tik energetikoje, bet ir transporte. Elektra varomi troleibusai, elektromobiliai, elektriniai traukiniai. Taip sumažėtų transporto sukeliama atmosferos tarša.

Pastatų šildymas elektra ne tik dar labiau sumažintų atmosferos teršimą, bet ir leistų patogiau šildyti patalpas. Elektros šildymo įranga paprastesnė ir pigesnė, ją galima greičiau įrengti, ji užima mažiau vietos.

Taigi, belieka apskaičiuoti ekonominį efektą (įvertinti taip pat ir atliekų tvarkymą), ir, jei ekonomiškai pasiteisina, statyti atominę elektrinę. Galėtume būti ramūs – verslo įmonė statys tik jei užtikrins konkurencingą kainą. Iš elektros energijos eksporto užsidirbtų ir elektros gamintojai, ir perdavėjai. Elektros eksportas neapkrauna kelių, neužteršia atmosferos automobiliu išmetamomis dujomis.

Nesunku aprašyti įtikinamą sėkmingos Atominės Lietuvos viziją. Geriau gyventų visi. Gal tik išskyrus principinius atominės energetikos priešus. Ar tikrai? Kas galėtų tuo patikėti, kad tokia vizija galėtų išsipildyti? Remdamiesi nesena patirtimi nelabai galėtume patikėti.

Patirtis

Kas sutrukdė realizuoti tokią viziją prieš 20 metų? Turėjome nemokamai mums likusią atominę elektrinę – nereikėjo į elektros savikainą įskaičiuoti statybos finansavimo išlaidų. Elektrinės uždarymo išlaidas iš elektros savikainos perkėlėme į Lietuvos biudžetą ir rėmėjams. Net ir taip pigiai gaunama elektra nesugebėjome pasinaudoti. Sutrukdė mūsų valstybės struktūra ir politinė sistema.

Turėjome atominę elektrinę. Kodėl mūsų didmiesčių centruose smogą didinantys autobusai nepakeisti į troleibusus? Autobusai konkuruoja su troleibusais netgi ten, kur yra nutiestos troleibusų linijos.

Turėjome atominę elektrinę. Tačiau buvome priversti šildymui deginti dujas ir kitą kurą. Tokio kuro naudojimas netgi skatinamas – kompensuojamas PVM už šildymą.

Turėjome atominę elektrinę, kuri naktimis neturėjo kur dėti energijos, tačiau mūsų miestai dėl krizės skendėjo tamsoje…

Ar mūsų atmintis tokia trumpa, kad nepraėjus nei dvidešimčiai metų lipame ant to paties grėblio?

Ką daryti?

Jei vis dėl to atsikvošėtume, imtume strategiškai mąstyti ir kurti elektrinės gerovės valstybę, tam nėra būtina atominė energetika. Galime valstybę aprūpinti energija pasinaudodami tokiais atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kaip saulė, vėjas ir vanduo.

Pasirodo, atominė energetika turi vieną bruožą, dėl kurio negali nė iš tolo prilygti šioms energijos rūšims. Problema ta, kad negali būti pagaminta labai maža atominė elektrinė. Bandyta elektrinę Visagine statyti su lenkais, latviais ir estais. Elektrinės vartotojai būtų išsibarstę tokiame plote. Transformatoriai, aukštos įtampos linijos: nesvarbu, kad infrastruktūra likusi nuo IAE laikų, ji užima vietą ir reikalauja priežiūros, resursų. Mąsto ekonomija čia negalioja. Tiksliau – galioja, tik su minuso ženklu. Daug ekonomiškiau gaminti elektros energiją ten, kur jos reikia ir tiek, kiek jos reikia. Daug mažų elektrinių. Saulės ar vėjo elektrinės prie kiekvieno namo – tokia vizija daug patrauklesnė už „Atominę Lietuvą“, ar ne?

Kai kas ypač sureikšmina atominės energetikos teikiamą nepriklausomybę nuo dujų tiekėjų. Tačiau tai sukuria priklausomybę nuo vieno vidinio šaltinio bei nesuteikia tokio lankstumo, kokį suteiktų elektros jungtys su kaimynais ir kuro terminalai jūroje.

Pasirodo, jog atominė elektrinė nesprendžia tų problemų, kurių sprendimui ji yra statoma. Be to, ji kuria naujas problemas: apsunkina atsinaujinančiais šaltiniais pagrįstos energetikos plėtrą, tokiu būdu stabdo energetikos progresą.

Kaip atominė energetika „sprendžia problemas“

Atominė energetika sukuria problemų sprendimo iliuziją. Tai gerai iliustruoja World3 modelis. Šis modelis ir juo paremti žmonijos vystymosi scenarijai aprašyti knygoje Augimo riba (The Limits to Growth, 1972). Pavyzdžiui, jau tada numatytas pastaraisiais metais pastebimas maisto brangimas. Modelis taip pat parodė, kad didesnė atominės energetikos plėtra atitolintų neišvengiamą resursų krizę, tačiau tokiu atveju pasiektume gilesnę resursų krizę be to, kritimas būtų statesnis.

Mykolas Okulič-Kazarinas

Nepriklausomybės laukėme pusę amžiaus

–Jūsų ekscelencija, pirmasis mūsų klausimas – ką Jums reiškia Kovo 11-oji? Kaip paprastai pažymite šią dieną? Ar sveikinate su šia švente draugus ir artimuosius?

Prezidentas Valdas Adamkus

–Kai aš augau, vieni kitus sveikinome tik šeimos švenčių proga – tai gimtadieniai, vardadieniai, kuriuos tuomet buvo populiaru švęsti, Kalėdos, Velykos, Motinos diena. Tačiau man svetima susitikus gatvėje sveikinti pažįstamą su kitomis šventėmis – kad ir Nepriklausomybės diena. Dar nepripratau prie to, kad su šia švente reiktų sveikinti draugus ir artimuosius. Tai man atrodo nenatūraliai.

–Papasakokite skaitytojams, ką Jūs veikėte tą dieną, kaip buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas?

–Puikiai prisimenu ir valandą, ir minutę, ir kur tuo metu buvau. Tuo metu buvau Čikagoje. Kartu su Stasiu Lozoraičiu, Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone, ypatingai sekėme, kas vyksta Vilniuje, Seime ir prie Seimo. Mes kasdien po kelis kartus susiskambindavome, keisdavomės informacija. Ir kovo 11-osios naktį, kai tiksėjo tos lemiamos minutės, mes telefonu palaikėme ryšį su Vilniumi. Kai buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas, tuo metu buvau su didele grupe lietuvių. Visi su milžinišku džiaugsmu ir ašaromis akyse pasitikom šią žinią. Spontaniškai atsistojome ir pradėjome giedoti Lietuvos himną. Ta akimirka turbūt išliks visam gyvenimui. Džiaugėmės, nes išeivijoje Nepriklausomybės laukėme pusę amžiaus. Kovo 11-oji pratęsė 1918 m. vasario 16-ąją pradėtą ir per visas okupacijas besitęsusią kovą už mūsų laisvę. Didžiavomės, kad Lietuva – vėl laisva, kad įrodėme pasauliui, jog mes galime pasiekti savo tikslą – vėl turėti savo valstybę.

–Ilgus metus gyvenote JAV. Ten Nepriklausomybės diena švenčiama visai kitaip – triukšmingai ir išdidžiai, mes per šventes prisimename jos kaltininkus ir linksminamės kiek santūriau, ypač švenčiant Vasario 16-ąją. Kurios šalies švenčių tradicijos Jums artimesnės?

–Yra du nepalyginami dalykai. JAV tauta švenčia savo Nepriklausomybę ilgiau negu du šimtus metų – du šimtus metų savo laisvo, nepriklausomo, demokratinio gyvenimo. Kiekvienais metais tauta kūrė tradicijas, tvirtino demokratinę sistemą ir dabar tai yra kiekvieno piliečio natūrali asmenybės dalis. Liepos 4-oji yra milžiniško džiaugsmo diena – tada linksminamasi. Tauta nebeprisimena žiaurios praeities ir džiaugiasi dabartimi, todėl jų Nepriklausomybės diena pažymima su dainomis ir pobūviais. Svarbiausia – prie to prisideda ir pati gamta. Liepos 4-ąją, kaip taisyklė, skaisčiai plieskia saulė ir būna apie 28-30 laipsnių šilumos. Visi amerikiečiai tą dieną būna gamtoje. Tai sukuria tam tikrą nuotaiką, tam tikrą foną tai šventei. Mūsų sąlygomis vasario 16-ąją ar kovo 11-ąją to nepadarysi. Be to, mūsų Nepriklausomybės kovos pareikalavo didžiulių aukų – tiek ir 1918 m., tiek ir per visą okupacijos pusšimtį iki kovo 11-osios, ir mūsų laisvės atgavimą gaubia ir skausmas, ir gedulas. Todėl šiandien mūsų švenčių tradicijų neįmanoma palyginti. Bendra tik tai, kad tiek lietuviams, tiek amerikiečiams nepriklausomybės šventė turi lygiai vieną ir tą pačią prasmę – laisvą apsisprendimą, laisvą žodį, teisę gyventi laisvoje šalyje ir šia laisve naudotis.

–Ko jūs palinkėtumėt Lietuvos žmonėms Kovo 11–osios proga?

–Yra trafaretiniai sveikinimai ir linkėjimai, kurių nekartosiu, nes jie man – banalūs. Aš noriu palinkėti kito: kad mumyse vyrautų pagarba žmogaus žmogui, pagarba kito nuomonei bei įsipareigojimas prisiimti atsakomybę už savo valstybę, už savo tautą ir už savo artimą.

Lietuvių ir lenkų santykiuose neturi būti vienpusio eismo

Prezidentai Aleksander Kwaśniewski ir Valdas Adamkus

–Neseniai buvote susitikęs su buvusiu Lenkijos Respublikos Prezidentu Aleksandru Kwasnevskiu. Kokius lietuvių – lenkų santykių skaudulius aptarėte šįkart? Ar tai nenustelbė susitikimo džiaugsmo?

–Mane ir A. Kwasnevskį sieja nuoširdi draugystė. Mus jungė abiejų noras siekti to paties tikslo -įsilieti į laisvų šalių bendruomenę NATO ir ES. Mūsų valstybė ilgai buvo okupuota, o Lenkija, nors turėjo kitokį statusą, irgi buvo įtakojama Maskvos diktato. Tarp Lenkijos ir Lietuvos ilgą laiką vyravo įtampa, prasidėjusi prieš Lietuvos okupaciją, kada tuometinė Lenkijos vyriausybė okupavo Lietuvos sostinę. Buvo aišku, kad praktiškai neegzistuojantys diplomatiniai santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos, kurie tęsėsi iki 1938 metų, negali kliudyti mums pradėti naują santykių etapą. Galiu su pasididžiavimu pasakyti, kad per abi mano kadencijas sukūrėme gerus santykius su Lenkija. Jie buvo pagrįsti nuoširdumu ir abiejų pusių noru siekti žmonių gerovės. Tą darėm ir su Prezidentu A. Kwasnevskiu, tą tęsėme ir su amžinąjį atilsį Prezidentu Lechu Kačynskiu .

Šįkart A. Kwasnievskis į Vilniaus knygų mugę atvyko mano kvietimu. Per pusantros dienos, kiek svečias viešėjo Vilniuje, aptarėme tikrai daug. Svarstėme, kodėl per pastaruosius metus pašlijo santykiai tarp mūsų valstybių. Ieškojome priežasčių ir tarėmės, kaip išvengti santykių šaltuko. Atvirai ir nuoširdžiai palietėme dabartinę bėdą Vilnijos krašte – vietinių lenkų politikų sukeltą įtampą, kuri pakilo iki valstybinio lygio. Sutarėme, kad ten, kur pajėgsime, įtakosime dabartines vyriausybes, nors ir ne oficialiose pareigose būdami. Stengsimės išlyginti nesklandumus.

–Kokios, Jūsų manymu, didžiausios lietuvių ir lenkų santykių bėdos?

–Tos bėdos yra sukeliamos ne vyriausybiniame lygyje, bet vietinių politikierių – gaila, kad aš juos turiu taip pavadinti. Jie drumsčia santykius nepagrįstais reikalavimais, kurie sukelia įtampą. Šiuo metu švietimo sistemos klausimai iškilo visame aštrume. Tuos klausimus toliau eskaluoja radikalūs Varšuvos politikai. Tai yra apgailėtina. Kartu su A. Kwasnievskiu sutarėme, kad švietimo klausimus turi spręsti tos srities profesionalai. Manau, kad sprendimą surasime, bet tas turi būti padaroma abiejose pusėse. Lygiai tos pačios sąlygos, kurios suteikiamos lenkų mažumai Lietuvoje, turi būti sudaromos ir Lenkijos lietuviams. Šioje situacijoje vienpusio eismo neturi būti.

–Gerbiamas Prezidente, savo knygoje „Paskutinė kadencija“ daug rašėte apie lenkiškų pavardžių rašymo problemą.

–Ši problema iškilo į viešumą nuo pat mano pirmosios Prezidento kadencijos pradžios. Tą klausimą svarstėme ir su A. Kwasnievskiu, abiem einant Prezidentų pareigas. Dažnai priartėdavome prie klausimo sprendimo – atrodydavo, kad jau sutariame, ir staiga dėl įvairių priežasčių, politikų užsispyrimo planai griūdavo. Man teko ne kartą atsidurti labai nemalonioje padėtyje, ypatingai tuomet, kai Prezidentu buvo Lechas Kačynskis. Buvau užtikrintas, kad klausimas jau iš principo išspręstas, ir Seimo komitetuose viskas sutarta – kad pasuose pavardės bus rašomos lietuviškomis raidėmis, kitoje pusėje įrašant pavardę lenkiškais rašmenimis. Politikai ne kartą man buvo užtikrinę, kad tolimesnis šio klausimo sprendimo etapas – perduoti Seimui balsuoti, ir viskas bus išspręsta. Deja, pažadai taip ir liko pažadais. Ir kai manęs klausdavo, tai kur gi tas Seimo sprendimas, neturėdavau ką atsakyti. Šis klausimas užstrigęs ir šiandien.

Kiekviena tauta turi savo nacionalinį turtą, kurio nevalia atsisakyti – tiek tradicijos, tiek kalbos, tiek papročių. Pavardė yra kiekvieno asmens neliečiamas turtas. Ar nenorėčiau, kad mano pavardę iškraipytų. Kai ėjau atsakingas pareigas JAV, mano pavardė kasdien buvo rašoma ant oficialių dokumentų. Mano pavardę dažnai rašydavo taip: Adamkas. Ilgai truko, kol sekretorė įprato rašyti pavardę taisyklingai – iki to laiko jai tekdavo raštus perrašyti.

Ne mūsų teisė yra keisti pavardes. Todėl gerai suprantu lenkų bėdą.

–Kokias žinote Vilnijos krašte gyvenančių lietuvių bėdas? Kaip Jūs manote, kaip galėtume jiems padėti?

–Didžiausios bėdos yra švietimo srityje. Trūksta lietuviškų mokyklų. Lietuvių mokyklų Lenkijoje turbūt yra dešimtkart mažiau negu lenkiškų mokyklų Vilnijos krašte. Taigi mūsų teisės nėra lygios. Lietuviai šioje srityje yra skriaudžiami. Be to, girdėjau, kad lietuviai diskriminuojami savivaldoje. Ar tai teisybė, ar ne, nežinau. Anksčiau lietuviams nebuvo pakankamai pamaldų lietuvių kalba. Sunku pasakyti, ar padėtis pasikeitė.

–Kiek Jūs pats asmeniškai esate susidūręs su Vilnijos krašto reikalais? Antrosios rinkiminės kampanijos metu apvažiavote visą Lietuvą

–Rinkiminės kompanijos metu giluminės tiesos nesužinosi. Tuo metu nebuvau sutikęs priešiškumo gyventojų tarpe, ir iš lietuvių pusės nebuvo nusiskundimų.

–Kovo 17 dieną startuoja projektas „Jaunimo poveikis: lietuvių ir lenkų konfliktas“, kurį organizuoja Vilniaus liberalus jaunimas. Jaunimas teigia, kad yra pajėgus išspręsti lietuvių-lenkų konfliktą ir kviečia diskutuoti šia tema ekspertus, politikus, visuomenės veikėjus. Ar pritariate šio projekto idėjai?

–Šimtu procentu! Jau pats faktas, kad jaunimas imasi šios iniciatyvos, rodo, kad lietuvių ir lenkų santykių problemos yra opios. Sveikinu šią iniciatyvą ir linkiu, kad jaunimas rastų atsakymus, kodėl mūsų tautas drasko nesutarimai. Iš visos širdies linkiu pasistengti padėti ištrinti lietuvių-lenkų nesutarimus, kurie tęsiasi dešimtmečiais. Tai būtų milžiniškas žingsnis į priekį. Apgailestauju, kad tuo metu nebūsiu Lietuvoje – jei būčiau, turbūt išdrįsčiau tyliai nuvažiuoti ir pasiklausyti, apie ką jie kalba. Linkiu begalinės sėkmės, ieškant atsakymo. Tas atsakymas reikalingas ir Lietuvai, ir Lenkijai.

–Tą pačią dieną, kovo 17-ąją, į Vilnių atvažiuoja lenkų protestuotojai. Gedimino prospektu žygiuos Lietuvos lenkų mokyklų streiko komiteto suburti žmonės, nepritariantys Švietimo įstatymo pakeitimams. Jie organizuoja eitynes nuo Seimo iki Vyriausybės, kur vyks mitingas. Kaip Jūs manote, ar tai tinkamas būdas spręsti problemas?

–Man kyla klausimas – ar jie supranta, prieš ką jie protestuoja? Aš susipažinau su dabar siūlomomis švietimo sistemos reformomis ir nematau jokio pagrindo protestuoti. Tai – ne dalykiškas būdas. Protestas neturi pagrindo – jokios lenkų teisės nėra pažeidžiamos. Lenkiškas mokyklas lankantys moksleiviai galės pagilinti lietuvių kalbos žinias – ar dėl to reikia mitinguoti? Jie yra Lietuvos piliečiai, jiems lietuvių kalba bus reikalinga, darant karjerą. Naujame projekte numatomos specialios išimtys ir lengvatos lenkų tautybės mokiniams – tai rodo lietuvių supratimą. Sveikintina, kad Švietimo ministerija suprato lenkų moksleivius ir padarė išimtis. Protestas – tik vietos politikierių išprovokuota akcija su tikslu sukiršinti vietos gyventojus, artėjant Seimo rinkimams. Visada buvo populiaru išnaudoti opias problemas rinkimų kampanijai.

–Ką Jūs manote apie Valdemaro Tomaševskio pareiškimą: „Jūs turite integruotis Lietuvoje, o ne mes“?

–Tai – demagogiškas pareiškimas, kuris V. Tomaševskiui garbės nedaro. Jis naudojasi demokratija, kurią suteikia Lietuva. Europarlamentaras pasielgė negarbingai.

–Ar Jūs pats kalbate lenkiškai?

–Labai blogai, tačiau man vertėjas iš lenkų kalbos nereikalingas, puikiai suprantu, apie ką kalbama. Tik nedrįstu kalbėti lenkiškai, nes tektų rinkti pavienius žodžius.

Skaičiai

Abiejų Prezidento kadencijų metu lankomiausia V. Adamkaus šalis buvo Lenkija. 1998-2003 m. Prezidentas joje viešėjo 15 kartų. 2004-2009 m. Lenkijoje lankėsi 18 kartų.